Gražina VERŠINSKIENĖ
Baigiasi susikaupimo, pasiruošimo laikotarpis – Adventas, artėja džiaugsmingas laikas – mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimas. Visi, susėdę prie Kūčių stalo, laužysime kalėdaitį, linkėsime vienas kitam viso ko geriausio. „Tai susibūrimas, bendrystė, pabuvimas kartu, šeimos šventė. Seniau tik antrą dieną eidavome į svečius, sveikindavome, tačiau mokėkime pastebėti šalia esantį žmogų, juk tiek daug šalia mūsų vienišų žmonių. Norisi paraginti kaimynus – pakvieskite tokius žmones pas save. Tai metas, kai žmogus negali likti vienas“, – gerumu dalintis kviečia Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras relig. m. mgr. kun. Robert Romanovski.
– Kaip dvasiškai pasiruošę turėtume pasitikti Kūčias, šv. Kalėdas?
– Dažnai mes paliekame užmarštyje arba nenorime pripažinti, kad reikia atlikti išpažintį, pasiruošti vidumi. Per Advento laikotarpį, dovanų ieškojimų vajų atrasti bent vieną dieną – stabtelėti, pasimelsti, paruošti savo vidų, nutilti, nurimti. Tą dažnai pamirštame. Nebijokime pabūti tyloje, jei turime galimybę. Žinoma, reikia ir dovanų, ir pyragų – viskas gerai, kas su saiku. Tik, jei išorinis pasiruošimas, dovanos, vaišės užstoja dvasinę plotmę – šios šventės praranda esmę. Šv. Kalėdos atneša ramybę ir džiaugsmą, tada ypač linkime ramybės namams, širdims, o per tą skubėjimą, blaškymąsi taip ir neatrandame tos ramybės.
– Kaip Jūs švenčiate?
– Kunigo šventimas... Visiems šventė, o mums pats darbymetis. Aišku, mes irgi valgome Kūčių vakarienę, pabūname bendrystėje, bet, kai į vakarines Bernelių šv. Mišias visi ateina atsipalaidavę, mes turime būti pasitempę.
– Kas Jus džiugina prieš šv. Kalėdas, o kas skaudina?
– Džiugina žmonių džiugesys. Kalėdodami mes pamatome tikrąją žmogaus buitį, kuo jis gyvena. Atmintin įsirėžia mūsų mamos ir močiutės, kurios iš visos širdies ruošiasi, laukia sugrįžtančių artimųjų, o liūdina tas vienišumo jausmas, bendrystės stoka. Gal per daug metų jie užsigrūdinę, bet sunku atsakyti, ką jie išgyvena viduje.
Kalėdojimo esmė – šeimų lankymas. Kanonų teisės kodekse parašyta, kad kartą per metus kunigas turi lankyti parapijiečius, pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Namuose žmogus ir drąsesnis, ir geriau jaučiasi, tad ir klausimai atviresni, ir pokalbis šiltesnis. Tai nuoširdus, bet neįpareigojantis kunigo vizitas – bendrystė žmogaus namuose.
Stabtelėkime ir pakalbėkime, ar yra skirtumas tarp įvairių kartų požiūrių į tikėjimą?
Mes turime kelias žmonių kartas iš skirtingų laikotarpių, ir jų religinė patirtis skirtinga. Senoji karta prisimena, ką tėvai įskiepijo, paskui tarybinių laikų karta, jų požiūris irgi kitoks. Įdomiausia tai, kad jaunoji karta dar labiau Dievo ieško. Net savo tėvus kartais moko. Nors dažnas paburnoja, kad metus trunka katekizacija, bet, žiūrėk, jie su vaikais belankydami ir pasilieka bažnyčioje. Atranda kažką, kas juos traukia. Žmogus iš prigimties ieško Dievo.
Beveik kiekvienas besimelsdamas prašo, kad Dievas juos išgirstų ir padėtų...
Maldų formos kelios – padėkos, prašymo ir užtarimo malda. Sakysim, žmogus Viešpaties Dievo kažko prašo sau, bet neišmeldžia. Pažiūrėkime iš kitos pusės, ar tai, ko mes norime, mums nebus kenksminga. Dievas nėra burtininkas su stebuklinga lazdele, kuris pildo mūsų norus. Dievas žiūri, ar mūsų noras kartais neišeis į bloga – čia prašymo malda. Užtarimo maldoje mes turime užtarti ne tik save, bet ir šalia esantį žmogų įvairiomis intencijomis. Padėkos malda – gyvenime mes nemokame dėkoti, nes priprantame kaip prie savaime suprantamo dalyko. Turime dėkoti už tai, ką jau turime, ir turime įvertinti tai. Žmogaus patirtys įvairialypės – užeina ir sunkumai, ir ligos, kančios, skausmai. Tai duodama tam, kad mes aukščiau pakiltume, sustiprėtume, gyvenimas nėra paprastas ir lengvas.
– Kaip nepamesti tikėjimo tam, kuriam nelaimės pilasi kaip iš gausybės rago?
– Mes nežinome, ką Dievas per tai nori mums pasakyti. Galbūt per tas nelaimes mus žadina iš kažko pabusti – gal kažkur šiame gyvenime esame užmigę ar nevertiname tai, ką turime. Vieno atsakymo nėra. Kiekvienas atsakymo „Kodėl?“ turi ieškoti ir atrasti savo širdyje. Nelaimei ištikus mes klausiame: „Kodėl man?“, o kodėl, kai nelaimė ištinka kitą, nepaklausiame: „Kodėl jam, kodėl ne man?“ Yra toks posakis – vaikšto nelaimės per žmones, bet kartais ir pas tave užeina. Kiekvienas turi ieškoti dvasinės stiprybės. Reikėtų užtarimo maldos už tą žmogų, kuris vargsta, kurio neapleidžia skausmo akimirkos. Bendruomenė melsdamasi turėtų pasimelsti ir už vargstančius, sergančius, už tuos, kurie patiria įvairiausių kančių. Pasidalintas skausmas žymiai lengvesnis, džiaugsmas dar nuostabesnis.
– Kiek tiesos pasakyme, kad Dievas siunčia išbandymus tiems, kuriuos labai myli?
– Kam išbandymai siunčiami ir už ką, sunku atsakyti. Į tai turi atsakyti pats, bet šiame pasakyme tiesos yra, nes Dievas niekada tau neužkraus, jei tu negalėsi pakelti. Išbandymų gauname tiek, kiek galime pakelti. Niekada negausime daugiau. Dažnai mes linkę manyti, kad aš turiu viską, aš vienas pats galiu pasiekti, bet be Viešpaties Dievo pagalbos mes esame niekas. Šiandien esu stiprus ir galingas, o štai rytoj manęs jau nėra. Vien tik savo jėgomis pasikliaudami, gyvenime nieko nepasieksime. Tik per užtarimą, prašymą Viešpaties Dievo, kad padėtų mums tuos sunkumus pakelti, panešti.
– Tenka sugerti daug žmonių skausmo, matyti išėjimo akimirkas. Kaip pavyksta nuo tokių emocijų atsiriboti?
– Per tiek metų išmokau. Vienoks santykis, kai laidojamas gražų amžių nugyvenęs žmogus. Išmokau į tai nesigilinti ir neimti giliai į širdį. Skaudina, kai reikia laidoti vaikus. Kiek jų teko laidoti, visus prisimenu, ačiū Dievui, kad jų nėra daug tekę išlydėti. Tas tėvų skausmas – širdy nelengva ir sudėtinga, bet pareiga reikalauja ir negali leisti prasiveržti emocijoms. Būna gyvenime sunkumų, bet savo pasirinkimu nebuvau suabejojęs. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mano sprendimas buvo teisingas – tai yra mano kelias.
– Ar pamokslą, kuris pasiektų kiekvieno širdį, lengva parašyti?
– Yra pasakymas, kad ir pats prasčiausias pamokslas gali žmogų atvesti prie Dievo, nes, kalbant žmogui, pirmiausia reikia žinoti, ar tai jam aktualu. Žinoma, galima gražiai dėlioti pamokslus, bet aš stengiuosi tai daryti kuo paprasčiau, nekylant į aukštas materijas, kad būtų arčiau žemės. Daugelis dalykų labai paprasti – reikia būti geru žmogumi, būti sąžiningu, atlikti savo pareigas. Tai ir artina mus prie Dievo. Stengiuosi kalbėti savo gyvenimiška patirtimi. Remtis ja. Pasitelkti pavyzdžius iš literatūros.
– O kokios Jūsų vaikystės šv. Kalėdos?
– Vaikystėje Kūčių vakarienės visi susirinkdavome pas a. a. močiutę, sėsdavome prie stalo, laužydavome kalėdaitį, paskui eidavome į šv. Mišias. Esu iš nedidelio kaimelio, kur nebuvo bažnyčios, tik vėliau atidarė koplyčią buvusioje pionierių stovykloje. Kaip ir visi vaikai laukdavome Kalėdų eglutės ir dovanų po ja. Visada norėdavau sutikti ar bent pamatyti Kalėdų Senelį, bet nesulaukęs užmigdavau, o, žiūrėk, iš ryto rogutės pastatytos prie eglutės.
– Kur praleidote vaikystę? Kas lėmė Jūsų pasirinkimą?
– Esu lenkas, gimęs Šalčininkų r., Dainavos k., netoli Eišiškių miestelio. Mano mama mokytoja, o tėvelis, baigęs Kauno žemės ūkio akademiją, dirbo kolūkyje inžinieriumi. Taip ten vaikystė ir prabėgo. Močiutė buvo pamaldi, melsdavosi už mus, rožančius nekrisdavo iš rankų. Atsiradus koplyčiai, mane pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Tarnavau gal nuo 12 m. iki pilnametystės. Baigęs mokyklą, kunigo paragintas, pasirinkau kunigystės kelią ir įstojau į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją,bet buvau nukreiptas į Kauno kunigų seminariją, į propedeutinį, t. y. įvadinį kursą. Jį baigęs pasirinkau Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, taip nuo 2001-ųjų atsidūriau Žemaitijoje. Šiemet 11 metų, kaip kunigauju. Porą metų kunigavau Tauragėje, na, o Žemaičių Kalvarijoje teišbuvau 2 mėn. Nespėjęs daiktų išsikrauti, gavau pranešimą važiuoti į Mažeikius – tai buvo 2010-ieji.
– Ar daug skirtumų tarp Žemaitijos ir Jūsų krašto?
– Skiriasi ir vietomis labai smarkiai. Ten kalėdojama po Naujųjų metų, sausio–vasario mėnesiais, mes ten daugiau perėmę Lenkijos tradicijų. Jos iš esmės panašios, tik niuansai skiriasi. Žemaičiai labiau vienas kitą palaiko netekties, sunkią akimirką. Bažnyčią labiau lanko lenkai, jie tikėjimo nebuvo praradę ir sovietiniais laikais. Žemaitijoje bažnyčia žmonėms – klebono reikalas, o ten bažnyčia – parapijos reikalas.
– Manau, lieka laiko laisvalaikiui. Kokie Jūsų pomėgiai?
– Domiuosi technika, ji visada man patiko. Matyt, tėvas užkrėtė – dar mažas eidavau į dirbtuves ir dabar prisimenu visur pasklidusį dyzelino kvapą. Savo laiku ir senoviniais motociklais domėjausi, kažkada dėdė buvo padovanojęs motociklą. Teko jį remontuoti. Kažką paskaityti patinka, pirmiausia dvasinė, reikia gi pamokslams ruoštis. Skaitau ir techninę literatūrą, apie elektroniką. Sulaukiau kvietimo prisijungti prie baikerių klubo, bet man labiau teoriniai dalykai patinka, ne praktiniai. Be to, bijau nukristi ir koją susilaužyti (juokiasi). Kartais, jei leidžia galimybės, mėgstu pakeliauti. Reikia emociškai išsikrauti, pakeisti aplinką. Patinka kelionės automobiliu, kai, sakysim, vienos kelionės metu nuvažiuoji 8 ar 10 tūkstančių kilometrų. Aišku, išeina kaip vairuotojo darbas, bet, kai įpranti... Važiuoji ir matai, kaip keičiasi aplinka – čia lygumos, ten kalnai, čia sniegas guli, o jau kalno apačioje karšta.
– Kelionės ilgos, gal ir netikėtumų jose buvo?
– Vienos kelionės metu Lenkijoje subyrėjo variklis – nepataisomai. Stovime, vidurnaktis, miškas, tamsu, galvojame, kaip prisiskambinti ir išsikviesti pagalbos. Ryšys atsirasdavo tik išėjus į kelio vidurį. Pamatai atvažiuojant mašiną, pabėgi ir nebegirdi, po to vėl atgal grįžti, bet kažkaip sėkmingai išsikvietėme pagalbą ir mus išvežė. Draugai padėjo, paskolino automobilį, kol aną tvarkė. Buvo smagu. Kelionės, kurios vyksta sklandžiai, nepalieka tokių prisiminimų, o kurių metu kažkas atsitinka, prisimeni kaip nuotykį.
– Ar buvo gyvenime akimirka, kuri pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Prieš keletą metų buvau smarkiai susirgęs plaučių uždegimu, gal puse kojos anam pasauly buvau. Po tos ligos pagalvojau, kad dažnai gyvenime laukiame, kad ateityje bus geriau. Taip bemąstydami visą gyvenimą galime nugyventi belaukdami. Turime džiaugtis tuo, ką turime, nes labai greitai galime to netekti. Daug ką atidėliojame rytojui. Nereikia. Jei gali šiandien pasakyti gerą žodį, kur nors nukeliauti – neatidėliok, nes gali to ir nebūti. Juk ir paminkle yra gimimo data ir mirimo data, o tarp šių datų – brūkšnys – tame brūkšnyje ir gyvenkime, ilginkime jį.
– Ar viską pasiekėte, apie ką svajojote?
– Norėjau būti kunigu, juo ir tapau. Pasiekti kunigystę nebuvo paprasta ir lengva, buvo visokiausių niuansų, buvo tūkstantis progų juo netapti, bet buvo lemta juo tapti. Dabar reikia dirbti kuo geriausiai, kiek tu išmanai tą darbą. Kaip ir visi žmonės, mes prisirišame prie vienos vietos, žmonių, todėl, kai gauni kitą paskyrimą, gailiesi, bet gal ten kitur tu dar geresnių žmonių sutiksi, gal dar laimingesnis būsi. Viskas priklauso nuo požiūrio. Jei esame linkę visur matyti blogį, tai visą laiką gyvenime bus blogai, bet, jei mėgini laviruoti, kažką savy atrasti – tada ir bus laimė. Žodžiu, aš sutarimą savy – kunigas ir žmogus – greitai radau.
– Laimė ir sėkmė – du skirtingi dalykai ar vienas kitą papildo?
Laimė – tai, ko mes visi ieškome gyvenime. Viską darome, kad būtume laimingi. Laimingas tas žmogus, kuriam nieko nereikia. Jis džiaugiasi tuo, ką turi. Bet mes gyvenime tos laimės ir nesurasime, nes ištisai jos ieškome. Sakysim, atradome ją, bet po kiek laiko priprantame prie tos gautos laimės ir vėl ieškome. Visi palinkėjimai, tiek materialiniai, tiek dvasiniai, telpa į vieną žodį – laimė. Sėkmė... Žmonės ir jos Dievo prašo, čia jau kaip ir nuodėmė. Jos prašyti, reiškia, tu jau nepasitiki Dievu. Ką reiškia sėkmė? Gal atrodo, kad man šiandien nesiseka, po savaitės, mėnesio ar metų suvoki, gerai, kad taip ir neatsitiko, nes nesėkmė ir gali tapti sėkme.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Labai paprastų dalykų. Pirmiausia, bendrystės, kad per skubėjimą mokėtume vienas kitą pastebėti ir nepamiršti. Daugiau laiko būkime vienas su kitu. Gyvenkime, džiaukimės ir mokėkime dėkoti už tai, ką turime, tai vertinti. Vienas kitame atraskime paprastumą, padėkokime. Jokie gražūs žodžiai, jokie gražūs pamokslai, nors tą akimirką ir sugeba sužavėti, taip nepatraukia, kaip nuoširdus paprastumas.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
