Gražina VERŠINSKIENĖ
„Visada gyvenime vadovaujuosi taisyklėmis – padėk nuskriaustam, apgink, nes nežinai, kada tau reikės pagalbos. Visi mes esame stiprūs, bet reikia neužmiršti, kad tai gali trukti tik laikinai. Svarbiausia turėti atjautą ir ja dalintis. Man tai natūralus jausmas – padėti kitam. Pagalbos ranką tiesiau ir tiesiu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnas Mantas Badaukis, kurį galima sutikti bene kiekvieno kaimo šventėje, renginyje ar sprendžiant iškilusias bendruomenių problemas.
– Kokiais gyvenimo principais vadovaujatės?
– Kiekvienas žmogus turime varomąją gyvenimo jėgą – tai svajonės. Džiugu, kai jos pildosi, bet, kad pildytųsi, reikia įdėti daug pastangų, nesustoti, kai ir nepasiseka. Svarbu tikėti. Visą laiką tikėti ir net iš pesimistų pasisemti optimizmo ir jokiu būdu netapti bambekliu. Mano gyvenimo principai labai paprasti – nedarau kitiems to, ko nenorėčiau, kad man darytų, ir stengiuosi tapti visada vis geresniu žmogiškąja prasme – tolerantišku, užjaučiančiu. Mes patys kuriame mus supančią aplinką, tad šiais gyvenimo principais pats vadovaudamasis, tikiuosi ir aplinkinių panašaus elgesio. Ir sau, ir kitiems sakau: pats geriausias laikas – gyventi dabar.
– Kaip apibūdintumėte savo darbą?
– Seniūnas rengia seniūnijos veiklos programas ir administruoja skirtus asignavimus, vykdo savivaldybei priklausančių kelių, gyvenviečių gatvių, šaligatvių tvarkymo, vietinio susisiekimo transporto organizavimo, savivaldybei priklausančių pastatų ir statinių remonto, paminklų, kapinių priežiūros, viešųjų paslaugų teikimo gyventojams organizavimo darbus, apibendrina bendruomenių atstovų pastabas, pasiūlymus ir teikia juos savivaldybės administracijos direktoriui. Konsultuoja seniūnijai priskirtos teritorijos gyventojus ir atlieka kitus darbus, tačiau seniūno veikla tuo nesibaigia. Tai darbas, kurį neįmanoma įsprausti į 8.00–17.00 val. valandų rėmus, nes vakarais mielai dalyvauju įvairiose bendruomenių veiklose, o savaitgaliais – įvairiose šventėse, todėl seniūno darbe neužtenka žinoti savo pareigybines funkcijas bei turėti vien techninių ar vadybinių žinių. Reikia turėti bendravimo įgūdžių, kūrybiškumo.
– Jūsų kuruojama seniūnija bene didžiausia, atsižvelgiant į plotus ir nutolimą nuo centro. Kaip sekasi tokias valdas suvaldyti?
– Daug kas pagal teritorinį pasiskirstymą mūsų seniūniją identifikuoja kaip priemiesčio gyventojų teritoriją, nes ji arčiausiai miesto, apima 19 kaimų, iš kurių didžiausi – Krakiai, Bugeniai, Purvėnai, Ruzgai, turintys savo bendruomenes. Seniūnijai taip pat priklauso Kurmaičių, „Šaltinėlio“, Naikių sodai. Seniūniją sudarančios valdos viena nuo kitos nutolusios apie 20 km. Be to, mūsų seniūnija ne tik viena didžiausių, bet ir turi tendenciją didėti gyventojų skaičiumi. Norint sudaryti gyventojams geresnes infrastruktūros sąlygas, turime stengtis modernizuoti ir įsigyti daugiau technikos, kuri leistų efektyvinti mūsų veiklą, tačiau gaunami resursai leidžia tik dalinai tai padaryti.
– Problemų seniūnijai netrūksta. Kokios jos?
– Pagrindinė problema – tai infrastruktūros sutvarkymas: kelių asfaltavimas, apšvietimas, vandens ir nuotekų įvedimas, šaligatvių, laisvalaikio zonų įrengimas. Stengiamės, kad kaimuose išliktų medicinos punktai, bibliotekos, nes šios įstaigos yra ta vieta, kur žmonės susirenka, bendrauja, todėl mes, kaip ir kiekviena seniūnija, stengiamės pritraukti kuo daugiau lėšų, kad būtų tenkinami gyventojų lūkesčiai. Dėl to dažnai tenka kreiptis į merą ir administracijos direktorę. Vadovaujuosi tuo, kad, kiek patys rodome iniciatyvos, tiek ir sulaukiame valdininkų dėmesio.
– Galima sakyti, kad Jūsų darbas – kaip diena, taip naujiena? O padėkų sulaukiate? Kokių žmonių sutikote?
– Malonu, kai žmonės džiaugiasi seniūnijos darbu, bet reikia būti ir savikritiškiems, nes tobulumui ribų nėra. Naujienų, kaip ir visur, yra gerų ir blogų, tik kaip mes jas mokame priimti. Kurti gerą mikroklimatą mes turime patys. Padėkų sulaukiame ir džiaugiamės, kai galime padėti žmonėms. Visada stengiuosi kurti žmogiškąjį santykį, sutarti su žmonėmis, vienyti, tad galiu drąsiai sakyti – sutikau daug gerų žmonių.
– Ar sulaukiate nepagrįstų priekaištų, kaltinimų?
– Visada atsiranda žmonių, kurie nori sirgti svetimomis problemomis. Nemalonu, kai nepagrįstai gauni nepagrįstų priekaištų, bet kartu supranti, kad dirbant tokį darbą tai neišvengiama.
– Ar daug yra dalykų, kurių žmonės nežino apie Jūsų darbo specifiką?
– Šis darbas specifinis tuo, kad dėl ribotų asignavimų ne viską gali įgyvendinti, tačiau turi mokėti laviruoti, tad džiugu, kad kartais ir svajonės tampa realybe. Tenka atlikti ir psichologo vaidmenį, kai užtenka išklausyti žmogų ir suprasti jo problemą, spręsti ir konfliktines situacijas. Sunkiausia spręsti su socialinės rizikos šeimomis susijusias problemas, nes supranti, kad ne visada būdamas teisingas būsi teisus.
– Kokių savybių reikia turėti dirbant šį darbą?
– Būti iniciatyviam, taktiškam, komunikabiliam bei žmogiškam. Mokėti spręsti problemas, konfliktines situacijas. Svarbu, kad šis darbas patiktų – tu temptum vežimą, o ne jis tave.
– Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę. Mokykloje buvote iškalbingas, norintis padėti kitiems?
– Esu vienas sūnus šeimoje ir pats turiu vieną sūnų. Mokykloje nebuvau kažkoks išskirtinis vaikas. Iškalba ir noras padėti kitiems atsirado su praktine veikla, jau pradėjus dirbti, kai pamačiau žmonių socialinę atskirtį, problemas, ligas. Taip pat, kai ir pačiam teko susidurti su problemomis.
– Papasakokite apie savo tėvus, jų lūkesčius. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?
– Tėvas – inžinierius, mama – pedagogė. Iš tėvo išmokau švelnumo – būti geru ir rūpestingu žmogumi, o iš mamos – siekti savo tikslo, svajonių išsipildymo. Manau, kad tėvų pagrindiniai lūkesčiai, susiję su manimi, tai, kad būčiau sveikas ir laimingas. Norėčiau pasakyti – esu pats laimingiausias vaikas, kad juos turiu. Manau, kad iš savo šeimos kiekvienas perimame daug vertybių, tik ar mokame jas parodyti. Dauguma vertybių formuojasi ir iš patirtų išgyvenimų. Joms pasireikšti irgi ateina savas laikas. Namai man visada buvo ta vieta, kur jaučiau stiprų palaikymą laimėje ir nelaimėje, meilę ir rūpestį. Čia buvo ta vieta, kur rinkosi artimieji, giminės, draugai, nes visi buvo laukiami, visiems buvo linksma ir skanu, o kam tik reikėjo pagalbos, ją rasdavo čia. Matyt, tai irgi turėjo įtakos mano suvokimui, kaip elgtis, kaip bendrauti, kaip padėti kitam. Formavosi idealistinis požiūris į visuomenę, mus supančius žmones. Mokykla man kelia labai kontroversiškus prisiminimus. Vien tai, kad mama kurį laiką buvo mano istorijos mokytoja, o vėliau ir direktorė, pasako, kad buvo gana sudėtinga laviruoti tarp bendramokslių, mokytojų. Dabar, praėjus daug laiko po baigimo, galiu pasakyti, kad buvo gerai. Nors ir būdamas ne pačiu geriausiu mokiniu, pritingintis mokytis – nei mama, nei tėvas, nors ir jaudindamiesi, dėl to didelio spaudimo nedarė. Jie suprato, o ir dabar tai dažnai pabrėžia, kad nesvarbu, kokį dalyką mokėsi geriau ar blogiau, daug svarbiau, kokį žodį pasakysi žmogui – gerą ar blogą. Mokytojų dėstomas tiesas labiau pradėjau vertinti jau studijuodamas. Tada prireikė papildomai ne tik lietuvių kalbos, bet ir fizikos, nors prieš tai sakiau, kad statybos inžinerijos niekada nestudijuosiu.
– Su kuo Jūsų jaunystės svajonės buvo susijusios? Kas turėjo įtakos pasirenkant veiklos kryptį?
– Paprastai vaikams didelę įtaką daro tėvų veikla arba, priešingai, jos išsigąsta, jei namuose negatyviai apie ją kalbama. Tėvo, kaip statybų inžinieriaus, veikla nekėlė didelių simpatijų ne tik dėl jos sudėtingumo, bet ir dėl ilgų komandiruočių, nebuvimo namuose. Mama visada sukiojosi tarp vaikų, dirbdama mokytoja, mokyklos direktore, tačiau ta darbo specifika taip pat neimponavo. Visada jaučiau, kad patinka būti tarp žmonių ir su jais, o, svarbiausia, ir aš jiems patinku, ypač nusipelnydavau vyresnio amžiaus žmonių pagyrų, matyt, mokėdavau išklausyti, suprasti, padėti, tad kažkaip savaime formavosi noras būti vadovu ir, greičiausiai, tai suvokdamas, sistemingai šios svajonės link ir ėjau. Džiaugiuosi, kad tai pavyko įgyvendinti jauname amžiuje. Būdamas 28-erių tapau Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnu. Tiesa, įdomu tai, kad savivaldoje dirbo, galima sakyti, trys mūsų šeimos kartos. Mano senelis ilgai dirbo Finansų skyriuje, taip pat ir senelė, mama – labai trumpai mero patarėja, o aš lyg ir pratęsiu šią tradiciją.
– Kokių mokslų teko krimsti?
– Baigiau du – statybos inžinerijos ir ekonomikos – bakalaurus ir viešojo administravimo magistro studijas.
– Kuo dirbote anksčiau?
– Esu dirbęs statybos inžinieriumi, Seimo nario Kęstučio Bartkevičiaus padėjėju, Mažeikių r. savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus vyr. specialistu, o dabar seniūnu.
– Kaip atsipalaiduojate po dienos darbų?
– Stengiuosi būti fiziškai aktyvus, vaikštau, bėgioju, tačiau derinu atsipalaidavimą su įsipareigojimais. Mėgstu laisvalaikį leisti aktyviai bei žingeidžiai, pamatyti, pajausti ir pasidžiaugti.
– Kokios būdo savybės Jums labai praverčia gyvenime ir kokios trukdo?
– Korektiškumas, taktiškumas, atjauta žmogui – tai būdo savybės, kurios ne tik labai praverčia, bet kartais ir trukdo...
– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė jūsų gyvenimą...
– Asmeniniame gyvenime – tai sūnaus gimimas, tapimas tėvu. Siekiant tikslų – tai dabartinis darbas.
– Kaip manote, ar laimė visada reiškia sėkmę?
– Laimės ir sėkmės sąvokos skirtingos. Ir vienos, ir kitos reikia siekti, tik sėkmė – laikinas dalykas, o laimė – tai visas harmoningas žmogaus gyvenimas. Prisimenu, kažkada mama linkėjo, kad siekčiau būti labiau laimingas, nei sėkmingas. Ką savyje daugiausiai auginame, tą ir turime – laimę namuose ar sėkmę darbe. Žinau, kad svarbu subalansuoti ir laimę, ir sėkmę, neužmiršti gyvenime, kas svarbiausia. Deja, ne visada tai pasiseka.
– Daugiau Jūsų gyvenimo svajonių jau išsipildė, ar daugiau yra tokių, kurios senokai laukia savo eilės?
– Supratau, kad svajoti reikia atsargiai, nes nuo mūsų niekas kartais nepriklauso. Štai atrodė, kad viskas, apie ką svajojau, pildosi – namai, šeima, darbas. Niekada net nemąsčiau, kad viena sekundė gali apversti viską, kad tokio jauno amžiaus, kai niekas apie sveikatą dar nekalba, teks pažvelgti mirčiai į akis. Kai šiais metais išgyvenau sunkią operaciją ir likimas davė dar vieną šansą gyventi, supratau ir suvokiau, kad gyvenimas yra vienas! Tada persidėliojo prioritetai ir svajonės. Sustiprėjau dvasiškai, daug dalykų, kas iki tol baugino, tapo smulkmenomis.
– Ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti?
– Kokį idealistinį mus supančio pasaulio paveikslą besistengtume sukurti, deja, realybė mus dažniausiai skaudžiai nuvilia ir ,,pastato į vietą“, atsiųsdama daugybę problemų ir išbandymų. Tada pradedi ne skaičiuoti, o reitinguoti savo problemas, nes jos, viena kitą užgoždamos, leidžia ne tiek ryškiai visas matyti. Yra geras pasakymas – jei kas lieptų sumesti visų žmonių problemas į bendrą katilą ir reiktų pasidalinti jas visiems, mes greit norėtume atsiimti savo. Taigi, kiekvienas, turėdami daug savo problemų, padėkime, jei įmanoma, jas spręsti ir kitiems.
– Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams?
– Gyvenkite čia ir dabar. Dovanokite meilę, gerumą kitiems čia ir dabar, o kartu imkite tai iš kitų. Gyvenkite taip, kad ir kiti, ir jūs tūrėtumėte, ką prisiminti apie prabėgusį laiką! Stenkimės spinduliuoti savo gerą energiją ir pamatysite, kaip aplinka keičiasi.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
