Gražina VERŠINSKIENĖ
Energetikos srityje dirbantis beveik 29 metus ir visus tuos metus atidavęs UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, Arūnas Čekanauskas dabar šios didelės bendrovės vadovas. „Galima sakyti, pradėjau nuo žemiausio laiptelio, tik baigęs Rietavo tarybinio ūkio technikumą ir įgijęs techniko-mechaniko kvalifikaciją, pradėjau dirbti pamainos inžinieriumi Mažeikių rajoninėje katilinėje. Vėliau „Mažeikių šilumos tinkluose“ dirbau inžinieriumi eksploatacijai, po to laiptelis po laiptelio atėjau iki generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigų. Dar porą kartų per tą laiką pasimokyti teko – baigiau Žemaitijos kolegiją (mašinų techninio eksploatavimo inžinierius), paskui Kauno technologijos universitetą (organizacijų vadybos magistras)“, – apie pokyčius savo karjeroje kalba naujasis bendrovės generalinis direktorius A. Čekanauskas.
– Pradėjote vadovauti vienai didžiausių Mažeikių įmonei. Kokių naujovių gali tikėtis vartotojai, darbuotojai?
– Įmonė yra investavusi daug lėšų – pastatyti nauji biokuro katilai, tad būtų netikslinga neišnaudoti tų galimybių, deginant biokurą. Paskolos išdėliotos iki 2035 m. Nors tendencija Lietuvoje tokia, kad centralizuoto šildymo paslaugos gavėjų skaičius mažės, tačiau pas mus jau 3 metai nežymiai, bet daugėja vartotojų. Ateityje tikrai bus naujovių, reikės galvoti apie saulės energetiką, gal iš dalies reikės išnaudoti ir vėjo jėgaines, akumuliacines talpas. Didelę perspektyvą turi šilumos tiekimo žematemperatūris grafikas, sumažėtų ir nuostoliai šilumos trasose, tačiau prieš imantis bet kokių naujovių, bus rengiamos studijos, ar mums tai ekonomiškai naudinga, kad vartotojai nepajustų žymaus kainų šuolio. Minčių daug, bet negalima viską mesti ir stačia galva pulti. Dabar šilumos kainos priklauso nuo biokuro kainos. Šiemet ženkliai nukrito jo kaina, 12 proc. mažesnė, lyginant su pernai, tad ir kaina vartotojui prognozuojama mažesnė. Tikimės, ir šiemet pakliūti į dešimtuką įmonių, pigiausiai tiekiančių šilumą. Buvęs vadovas buvo gyvybingas, turėjo to parako. Duok Dieve, kad aš tiek turėčiau jėgų tęsti pradėtus darbus ir pradėti naujus.
Darbas mūsų įmonėje specifinis, o jaunų specialistų mažai teateina, todėl negalima mėtytis darbuotojais. Beje, šilumininkų grupės šiemet net nesurinko. Dabar dirbančiųjų amžiaus vidurkis – 51 m., o etatų mažinimas neskausmingas – išėjus užtarnauto poilsio, jo darbas paskirstomas kitiems, nauji specialistai nepriimami. Turime orientuotis, kad mokslas eina pirmyn, automatizuojamos darbo vietos. Galime teigti, kad Mažeikiams bedarbystės rodiklio nedidiname.
– Ar kada nors svajojote ir tikėjote, kad vadovausite tokiai didelei įmonei?
– Pradiniame darbo šioje įmonėje etape tikrai nesitikėjau, o paskutinius pora metų buvęs generalinis direktorius vis primindavo: „Gal bandysi?“ Iš pradžių tai atrodė labai toli. Kažkada, kaip ir daugeliui lietuvaičių, buvo pamąstymų – gal vykti kitur duonos ieškoti, bet čia šeima, tėvai, o ir metai – žiūriu, kad nebėra kur nubėgti.
– Kokie pliusai, kad susipažinote su darbu nuo žemiausių laiptelių?
– Vienareikšmiškai – didelis pliusas, pirmiausia, pažįsti žmones, žinai, kas kokias pavestas užduotis gali atlikti. Jau nekalbant apie visų technologijos procesų išmanymą. Sugedus, nors tam yra remonto meistrų brigada, bet ir pats žinau visų darbų eiliškumą. Tai komandinis darbas. Norėčiau, pirmiausia, būti teisingas vadovas. Reikalingas ir griežtumas, ir atsakomybė, nėra taip, kad uždarei duris, išėjai, ir tau niekas neberūpi – tu atsakingas ne tik kolektyvui, bet ir visiems vartotojams, tad turi būti pasiruošęs skambučiui bet kuriuo paros metu. Visiems labai svarbi kaina, bet, pirmiausia, turi būti patikimumas. Laikausi pozicijos – atostogos per šalčius, dirbant tokioje įmonėje, būtų absurdas ir neatsakinga. Šeimai, kas belieka – tik palaikyti ir prisitaikyti prie tokio ritmo. Dukra jau užauginta, žmona šalia dirba, tai žino tą darbo specifiką.
– Prakalbote apie šeimą, ką ji Jums reiškia?
– Šeima – viskas, dėl ko dirbu, dėl ko gyvenu. Aišku, šalia yra pomėgiai, bet pagrindas – šeima, todėl ir didžiausias pasiekimas – tai šeima, vaikai, dukra, kuri jau sukūrė savo šeimą, turiu ir anūką. Didžiausias pasiekimas, kad pavyko ją užauginti sąžiningu, darbščiu žmogumi. Visa kita prieš tai nublanksta. Tik negera ta mūsų šeimos vaga – vienas vaikas šeimoje. Aš vienas augau ir pats tik vieną turiu, bet dukra lyg pažadėjo, kad nesustos ties vienu. O anūkas – tai džiaugsmas, būna, išsiruoši į darbą, o šis lept su purvinom rankytėm ir lėk persirengti.
– Kokioje šeimoje ir kur gimėte Jūs?
–Gimiau Akmenės rajone, o nuo ketvirtos klasės pradėjau lankyti Mažeikių 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar Sodų pagrindinė). Mažeikiuose nuo vaikystės, mačiau, kaip jie statėsi, plėtėsi. Tėvukas dirbo panašioje srityje – elektrinėje prie sukamųjų turbinų, o mama – Bugenių geležinkelio stotyje pamainos viršininke. Teko prievolė tarnauti ir sovietinėje armijoje.
Nors gyvenau Mažeikiuose, bet savęs neįvardinčiau miestiečiu, kadangi buvo seneliai, kaimas. Teko ne tik šieną grėbti, bet ir kitus kaimiškus darbus dirbti. O miestietis tai tas, kuris visai nepažįsta žemės darbų. Dabar ir sode, ir prie namo mėgstu padirbėti. Ne šiuolaikiškas miestietis. Vasaras leisdavau pas senelius, o ten pasimaudymai, žvejojimas. Nebuvau padykęs, kai pareini iš kaimo į miestą, žiūrėk, kad ir patį neapstumdytų. Šiek tiek krepšinį žaidžiau, paskui svarmenis kilnojau, šiek tiek praktikavau ir mokykloje besimokydamas, ir studentaudamas.
– Kuo vaikystėje svajojote būti ir kas lėmė Jūsų pasirinkimą?
– Vaikystėje, kaip ir visi berniukai anais laikais, svajojau ir ugniagesiu, ir policininku būti. Su amžiumi tos svajonės keitėsi. Ir apie lakūnus pasvajodavau, paskui jau leidausi ant žemės – panorau vairuotoju tapti. Pasirinkimas, baigus 8 klases, tada buvo nedidelis – politechnikumas, technikumas, arba vidurinė. Vienas mokytojas agitavo baigti vidurinę ir rinktis istorijos mokytojo darbą, bet ta perspektyva nelabai gundė, tai nutariau technikume techniko specialybę įsigyti. Gal iš šeimos tas technikas. Tėvukas buvo linkęs prie mašinų krapštytis, po degimo variklius knibinėtis.
– Kokie Jūsų pomėgiai?
– Šiek tiek paskaitau, šiek tiek pažvejoju. Skaitau daugiausia publicistinę literatūrą, bet galiu pasinerti ir į kitokią – tai priklauso nuo nuotaikos. Svarbiausia, kad būtų ramesnio žanro. Vienas iš malonesnių užsiėmimų – geras filmas. Mėgstu palyginti ir analizuoti, kaip seniau buvo pastatytas, koks mąstymas ir koks dabar, kaip tai istoriškai atrodė. Pavasarį ypač patinka žvejyba, nuvažiuoti į Nemuno deltą. Pasėdėti, pasiklausyti gamtos, kaip čirškia volungė. Parvažiuoju atsigavęs, nors tos žuvies ir neparsivežu. Patinka kelionės. Norisi pasportuoti, o dėl svorio tai nelabai palakstysi, tad žaidžiu bočią, kartais namų kieme arba už ETG pavažiuojame, ten gera aikštelė. Patinka aplinkoje, sode prie namų padirbėti – laiku purkšti, karpyti. Nepatinka netvarkos pojūtis – žolė turi būti nupjauta ir krūmai nešleivi. Nepadarei laiku – susitaikyk su pasekmėm, nenupurškei slyvų, štai tau ir kirmėlės.
– Ar prisimenate, kada gavote pirmąjį atlyginimą?
– Mašiną pasiremontuoju, o tuos senesnius modelius vos ne mintinai žinojau. Ir mėgau, ir uždirbti taip bandžiau. Dabar nebėra laiko ir technika pasikeitusi. Bet pirmą atlyginimą užsidirbau ne iš mašinų, o dirbdamas prie statybų kaimyninėje šalyje, Ežerėje. Baigęs 8 klases, vasaros atostogų metu sijojau žvyrą ir nešiojau plytas. Tėvukas kitoj brigadoj dirbo. Tais laikais norėjom dirbti, nors lėšų stygiaus ir nebuvo. Padirbau gal porą mėnesių, prisimenu, geri džinsai, kaip tais laikais, išėjo, turguje pirkau. Kartais aptingdavau, ypač sutarties pabaigoje, bet buvo pareigos jausmas.
– Kokias savo būdo savybes galėtumėte išskirti?
– Esu kaip ir visi žmonės, nieko išskirtinio, gal tai, kad visada turiu pabaigti pradėtus darbus, nors kartais ir dantis sukandęs... Manau, tai neblogai. Mėgstu planuoti darbus, numatyti eiliškumą. Patinka bendravimas, susitikimas su draugais, giminaičiais, pas tėvus nulėkti. Palaikau glaudžius ryšius su jais, nors šie sako, kad retokai aplankau, bet tikriausiai, jei ir kasdien važiuotum, būtų per retai. Neturiu geležinių taisyklių. Svarbiausia – nenoriu, kad mane kas išduotų ir pats nenorėčiau kitų išduoti, o visa kita gyvenimas pats sudėlioja į lentynas.
– Ar esate patenkintas tuo, ką pasiekėte?
– Šimtu procentų niekas nepatenkintas. Gal ir pasakyta, ko nereikėjo pasakyti, ar padaryta ne taip, kaip reikėjo. Galėjau ir užsienio kalbas geriau mokėti. Minčių tobulinti užsienio kalbą turiu, bet, ar įgyvendinsiu, abejoju, gali pristigti laiko. O ir kitas su darbu susijusias žinias turi nuolat atnaujinti, naujų įsigyti. Mokslas ir technologijos nestovi vietoje – galima sakyti, mokymasis vyksta iki „smerčio“.
– Ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti?
– Dirbdamas įmonėje, kuri aprūpina miestą šiluma, tikiuosi, kad užteks kantrybės, gebėjimų numatyti į priekį, kad būtų tiekiama šiluma normalia kaina, kad naujovės savu laiku ateitų. Nei per anksti, nei per vėlai. Turint tokį brandų kolektyvą, su kuriuo tiek ilgai dirbta, daug galima pasiekti ir, manau, jis man padės. Vieni sukaupę žinių, susijusių su ūkiu, kiti puikiai išmano vienos ar kitos katilinės darbo specifiką – nereikia vienam sukti dėl visko galvos. Su metais atsiranda gebėjimas valdyti emocijas – nesikarščiuoti, išklausyti ir kitokias nuomones. Bet... Liūdniausia, kai kritikuoja dar nepabaigtus darbus. Neskaitau komentarų, bet, jei nesusilaikęs paskaitau, jaučiu, kad tai daro įtaką. Nesugebu atsiriboti nuo tų neigiamų pasisakymų. Ir paskui galvoju, ar man reikėjo skaityti – tai lyg dvasinės pusiausvyros išbandymas.
– Jūsų palinkėjimas skaitytojui.
– Linkiu supratimo, geranoriškumo, geros kaimynystės. Dabar jaučiamas žmonių niūrumas, pavydas, esame pikti, užsidarę, neturime bendruomeniškumo – gal tai ne iš gero gyvenimo. Norėtųsi, kad visiems mums rūpėtų ne tik savos problemos...
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
