Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija; žr. Mk 6, 3), pagerbė visų profesijų darbuotojus. Nuo šiol net mažiausias darbas, jei jis atliekamas, kad būtų pagarbintas Dievas, Jo akyse yra vienas vertingiausių užsiėmimų. Kuo kilnesnės asmens atliekamų darbų intencijos, tuo didesnė jo dvasinė branda. Dievui patinka, kai Jo mylimas kūrinys – žmogus - pirmiausia (nesvarbu, kuo ketintų užsiimti), prieš pradėdamas veikti, savo širdį pakelia į Jį ir sako: „Viską skiriu didesnei Tavo garbei!“ Dievas juo džiaugiasi, nes jis nors trumpu maldos atodūsiu (pirmiausia malonės dėka), savo laisvos valios pastangomis, atsiribodamas nuo visų žemiškų rūpesčių traukos liudija, kad nėra nemąstantis gyvūnas, kuris yra absoliučiai pavaldus visuotiniam gamtos jėgų veikimui, bet jo pašaukimas pranoksta visus kitus – leisti Švč. Trejybei, kad jo gyvenimo kelias taptų Jos Gyvenimo dalimi, ir jis kaskart panašėtų ne tik į angelus, bet į Ją pačią.