Pirmąją savo knygą išleidusi B. Steponavičienė: „Šioje knygoje kiekvienas žodis apie mane ir jus“

steponavicienePrieš mėnesį, birželio 16-ąją, poezijos knygą „Histerezė“ išleidusi mažeikiškė menininkė Birutė Steponavičienė džiaugiasi išsipildžiusia svajone – kūrinį vadina viso gyvenimo dienoraščiu. Į 135 knygos puslapius sudėti autorės viso gyvenimo poezijos juodraščiai. „Hizterezė“ – apie gyvenimą, jausmus, nuosmukius ir pakilimus. Joje, anot autorės, kiekvienas atpažins save ir išskaitys sau skirtą tarpelį. Kaip sako B. Steponavičienė: „Eilėraščio menas nėra vien gražių žodžių deriniai ar tinkamai nuskambėjusi metafora. Eilėraštis turi būti daugiasluoksnis, daugiaprasmis, su asociacijomis ir aliuzijomis į kitas „dimensijas“, nuoširdus, kad bet kuris skaitantis priimtų jį kaip savo išgyvenimus...“ Apie kūrybos vingiuotą kelią ir pirmosios knygos išleidimo emocijas plačiau pasakoja autorė B. Steponavičienė. 

stepona– Išleidote pirmąjį savo leidinį – poezijos knygą „Histerezė“. Kaip jaučiatės?

– Jaučiuosi gerai, nes dabar galiu išmesti visus juodraščius, o jų per gyvenimą prisikaupė nemažai... Per knygos leidybos periodą perdegiau. Nebebuvo to džiaugsmo, kurio tikėjausi. Tiesiog užbaigtas reikalas. Bet tą džiaugsmą pamažu sugrąžina žmonės, kurie nori turėti šią eilėraščių knygą, kurie nuoširdžiomis emocijomis išsklaido atsiradusias abejones.

– Kuriate jau seniai. Kada Jūsų planuose atsirado knygos išleidimas? Kas paskatino?

– Rašinėju visą gyvenimą, tačiau knygai turi ateiti kūrybinė branda. Būta ir ilgų nerašymo periodų... Matyt, dabar jau atėjo laikas... 

Labiausiai esu dėkinga mažeikiškiui poetui Vaclovui Navickui, kuris prieš daugelį  metų pasakė tai, ko niekas nebuvo pasakęs. Tada pakėliau galvą ir vėl ėmiausi rašymo. 

Knyga atsirado irgi ne šiaip, o žmonių, kurie skaitė mano eiles internete ir vis sakė, kad reikia knygos, iniciatyva. Rima Sadauskienė ir Marina Buldakova buvo reikliausios šioje situacijoje, vis primindavo, kad atėjo tam laikas. Marina yra ir šios knygos kalbos redaktorė. Nepaprastai džiaugiuosi knygos dizainere Nole Lusaite. Kai pamačiau knygos ir viršelių maketą, šiurpuliukai ėjo – taip puikiai išjausta rašančiojo būsena...

Knygos leidimui gavau palaiminimą ir paramą iš šeimos: Kristinos, Arvydo ir Raimondo. Esu dėkinga jiems už supratimą ir palaikymą trumpu pritarimu: „Juk tai tavo svajonė.“

stepon– Į kokią tematiką orientuota Jūsų kūryba leidinyje? Kodėl „Histerezė“? Kaip kilo idėja knygos pavadinimui? 

– Tema – GYVENIMAS. Atodūsiai. Eilėraščio menas nėra vien gražių žodžių deriniai ar tinkamai nuskambėjusi metafora. Eilėraštis turi būti daugiasluoksnis, daugiaprasmis, su asociacijomis ir aliuzijomis į kitas „dimensijas“, nuoširdus, kad bet kuris skaitantis priimtų jį kaip savo išgyvenimus... Šioje knygoje kiekvienas atpažins ir ras savo jausmų peripetijas. Kodėl rašau – tai kūrybinė išraiška. Tie žodžiai dėliojasi ir persekioja, kol jų neužrašai. Kartais prikimba keli žodžiai, o kai sėdu juos užrašyti, pati dažnai nusistebiu pabaiga – lyg ir neplanavau taip rutulioti temos... 

Pavadinimas „Histerezė“  irgi yra vienas iš tokių seniai prikibusių ir manęs nepaleidusių žodžių. Gal kiek keistai skamba, nes histerezės sąvoka nevartojama kasdien buityje, bet šiaip ji turi daug atspalvių. Knygos pavadinimui suteikčiau poetinę/filosofinę  reikšmę ir paaiškinčiau taip: dabartis yra ankstesnių išgyvenimų pasekmė (arba ankstesnių sąlygų vėlesnis veikimas). Tokia laiko patirties kilpa. Man keistai atrodo, kai kas nors sako, kad nėra nei praeities, nei ateities, o tik dabartis – ši akimirka...  Kurgi – lauži duonos riekę, o ji lyg iš niekur nukritusi – nei javuose nokusi, nei tie javai sėti, nei begalinio žmogaus triūso auginant juos nebūta...

– Kaip pati vertinate išleistą knygą? Ką galėjote padaryti geriau, o galbūt jaučiatės pranokusi pati save? Papasakokite apie pačią knygą: kokia jos apimtis, tematika, iliustracijos? Kiek laiko užtrukote ją parašyti?

– Viskas įvyko labai greitai... Knygą išleido „Mažoji leidykla“ – 300 egz. Daug ar mažai? Kaip nežinomam kūrėjui provincijoje tikrai daug. Liks dar ir provaikaičiams... Bet čia suveikė išskaičiavimas „daugiau – pigiau“. Knyga išleista dviem skirtingais viršeliais pagal anksčiau mano sukurtus paveikslus „Juodos nakties angelas“ ir „Jūržolių išsipina laukai“. Nieko nenorėčiau keisti, nė vieno taškelio pabarstyto puslapiuose... Ji man labai graži. Ji visa tokia MANO... Kiek laiko užtrukau? Man 63 m. Čia į 135 puslapius sudėti visi mano eilėraščiai. Tai viso gyvenimo dienoraštis. 

steponaa– Ar planuojate ateityje išleisti daugiau knygų?

– Kiekvienas rašantis planuoja... Bet susilaikysiu nuo pažadų, kadangi ilgokai užtrunka juos įgyvendinti. Pasakysiu tik tiek – įkvėpimas neapleido, eilėraščius rašau, man atrodo, kad jie net brandesni. Prozos turiu ir baigtos, ir nebaigtos... Bet, kaip sakant, dar visas gyvenimas prieš akis...

– Kūrybą menininkams įprastai tampa terpe jausmams išlieti. Kokius Jūs išgyvenimus sudedate į kūrybą?  Ką kūryba reiškia Jums?  Kaip pradedate kurti? 

– Kūryba tam tikra prasme yra jausmų, minčių išraiška. Kai daugiau nieko nesugebi, tai apsimeti menininku (čia aš tik apie save). Bet, tikriausiai, viskas daug paprasčiau – kažkas užstringa prie automobilio remonto, kažkas dainuoja, mezga... Kurti – dangaus duotybė, kuri ne visada priklauso nuo mūsų norų. Štai imsiu ir iškalsiu skulptūrą. Juk neiškalsiu... Bet kiti iškals. Aš geriau parašysiu eilėraštį, nes man tai leista. Esi tik laidininkas kažkieno... 

Dingstis kažką užrašyti dažnai kyla net pamačius svetimą paveikslą ar gražią nuotrauką. Knygoje yra tokių eilėraščių ne vienas.  

– Be poezijos ir tapote. Ar galima sakyti, kad Jūsų kurti paveikslai tarsi vaizdinis Jūsų kuriamos poezijos atitikmuo? Kodėl?

– Retokai tai darau, nes kurti mažo formato nemoku, o dideliems neturiu vietos. Tapyba visai kita sritis. Man patinka dažais taškytis, lieti, pilti, daryti iškilią faktūrą... Nemoku kurti gražių mielų paveikslų, turiu greitai pasitaškyti, pašėlioti dažais, spalvomis... Paskui ilgai ir mįslingai žiūrėti – gal ką įžvelgsiu... 

Kūryba – ramybės užutekiai, kur gali pabūti darnoje su savo mintimis, nes tuo momentu užsimiršta visi gyvenimo dirgikliai... Iš šalies žiūrint, kartais susidaro įspūdis, kad aš praleidžiu daug laiko kūryboje. Taip nėra. 

Kai pradėjau tapyti, kokiu džiaugsmu degiau... Užgesau... Mano paveiksluose poezijos nėra, tik spalvos.

– Kada knyga pasieks skaitytojus? Esate numačiusi pristatymo datą?

– Rengti pristatymą, tarsi siūlytis imkit mane ir skaitykit. Kas skaitė internete, pas tuos knygos po truputį iškeliauja. Ačiū tiems, kurie perskaitę norėjo apsikabinti. Šioje knygoje kiekvienas žodis apie mane ir jus... 

Gaunu kartais žinutes: „Na jau šitos įkeltos Facebook ką tik... iki sielos gelmių skverbiasi, kiekvienas žodis, kiekviena raidė, kiekvienas tuščias tarpelis. Gali, žmogau, daugiau nieko visą dieną neveikti, tik ties kiekviena mintim savo mintį austi. Ačiū, Birute, už tas nuostabias eiles.“

Taip ir išsilydai... Kaip gražiai žmogus pasakė: „Kiekvienas tuščias tarpelis.“ Tikiuosi, kam šio daug pasakančio tarpelio reikia – susiras...

      Kodėl knygos viršelyje ne Birutė Steponavičienė, o Emessa Gray?

– Man labai graži mano pavardė, tik labai daug ją turinčių... Kai tau poliklinikoje įduoda svetimą kortelę, kai tau kraujo tyrimo rezultatus atiduoda svetimus, kai tave sumaišo su kitu žmogumi...  Žodžiu, ne iš mandrumo, o tiesiog iš praktiškos pusės... Emessa Gray – mano kūrybinis vardas. 

Nuotraukos iš B. Steponavičienės asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode